Tris vaikus auginanti edukologė apie mokymąsi: „Nereikia visko pakloti ant stalo“

Trijų vaikų mama, edukologė Vitalija Šilinskienė sako išbandžiusi įvairias vaikų auginimo teorijas, tačiau galiausiai jos šeimai labiausiai tiko aiškios taisyklės ir rutina. Ji įsitikinusi, kad vaikų nereikia skubėti mokyti visko iš eilės – svarbiau išlaikyti jų smalsumą, leisti tyrinėti, nuobodžiauti ir domėtis tuo, kas tuo metu labiausiai traukia.

„Kai pradėjau auginti savo pametinukes, buvo labai ant bangos prieraišioji tėvystė. Aš irgi bandžiau sekti paskui vaiko norus, bet žiūriu, kad nepavyksta – manęs nebelieka, vyro irgi, nes yra tik vaikai. Man labiausiai tiko ir patiko griežta rutina, taisyklės, kurių visa šeima turime laikytis. Tada taip paprasta, lengva ir saugu, nes vaikai žino, kas bus, ką darysime“.

Šeima nemažai laiko leidžia lauke. Žaidimų aikštelių mama prisipažįsta nemėgstanti, todėl jas tiesiog aplenkia – vietoj jų renkasi pasivaikščiojimus, muziejus, parodas ar pažintinius takus.

„Su Uršule kiekvieną rytą einame ir pareiname iš darželio, mums tai užtrunka apie 40 minučių, tai per dieną jau labai daug gražaus laiko praleidžiame. O savaitgaliais mėgstame išsirinkti pažintinį taką, nuvažiuoti kažkur ir keliauti. Ten ir šakos, ir kankorėžiai, ir į medį lipti, ir į upelį bristi. Aš taip kiekvieną savaitgalį galėčiau leisti laiką“.

Pažinimas per dainavimą

Auginant vaikus V. Šilinskienei svarbu ne tiek prikrauti jų galvas žiniomis, kiek padėti pažinti aplinkinį pasaulį.

„Einam ir kalbam apie tai, ką matom ir ką suprantam. Aš pati vaikystėje labai mėgdavau vaikščioti ir dainuoti tai, ką matau. Tai ir savo vyresnėms merginoms pasakoju, kad tai labai smagi veikla – ir kūrybiškumui, ir atminčiai lavinti“.

Raidžių pažinimo mama taip pat nesistengė paversti atskira pamoka – apie jas kalbėdavo natūraliai, kai vaikai klausdavo. Rimčiau skaityti dukros pradėjo priešmokyklinėje klasėje.

„Aš vyrui pasakiau, kad jo atsakomybė mokyti skaityti, nes aš darželyje prisimokau. Tai jis nuosekliai abi dukteris mokė ir išmokė“.

Tiems, kurie namuose jau pradeda mokyti skaityti, ji siūlo neišradinėti dviračio.

„Pats elementariausias elementorius, kuris prasideda nuo raidės pažinimo, nuo garso, garsų jungimo, skiemenų ir sunkėja. Mes taip ir išmokome – visą knygelę perskaitėm per tris mėnesius ir išmokome. Labai paprastai“.

Mokymąsi ji siūlo paįvairinti žaidimais – raidžių ar daiktų slėpynėmis, skiemenų plojimu ar net dainavimu.

„Vaikams patinka ploti skiemenis. O jeigu dar išdainuoti – kažkas fantastiško. Kai tu išdainuoji kiekvieną garsą, skiemenį ir dar suploji. Vaikams yra smagu, kai gali sugalvoti melodiją, įtraukti muziką“.

Vis labiau akcentuoja emocijas

V. Šilinskienės teigimu, mokymasis vyksta kone visada – net ir tada, kai tėvai specialiai nieko nemoko.

„Jeigu vaikšto kartu, kalbasi, vaikai jau mokosi – pažįsta aplinką, emocijas, mokosi jas reikšti. Bendraudamas su savo vaiku tėvas jį moko“.

Vis dėlto darželis, anot edukologės, neapsiriboja pasirengimu mokyklai.

„Reikėtų nepamiršti, kad darželis svarbus ir kasdienio gyvenimo įgūdžių lavinimui, emocijų pažinimui, konfliktų sprendimui. Yra beprotiškai svarbu, kai vaikai pradeda narplioti pirmuosius tarpusavio konfliktus“.

Vaikams, į darželį ateinantiems vėliau, prisitaikyti gali būti sunkiau.

„Kai vaikas ateina į darželį ketverių ar penkerių metų, būna labai daug iššūkių, nes jis nemoka bendrauti su kitais vaikais, spręsti konfliktų, dalytis. Ir tada tu turi ketverių metų vaiką išmokyti to, ką jau moka dvejų su puse metų vaikas, kuris labai lengvai įsilieja į aplinką“.

Ji taip pat pastebi, kad tėvams vis svarbesnė tampa vaikų emocinė savijauta.

„Tėvai pradėjo į pirmą vietą kelti emocinę raišką, emocijų pažinimą ir saugumą – kad vaikas jaustųsi gerai, priimtas. O tada visi kiti dalykai ateina labai lengvai. Dabar tėvai dažniausiai klausia apie emocijas: kaip jūs reaguojat, kaip jūs sprendžiat konfliktus. Aš labai džiaugiuosi, kad jie tokių dalykų klausia, o ne kiek mokot, ko išmokot ir ar tikrai priešmokyklinukai išmoksta skaityti ar skaičiuoti iki dešimt“.

„Atsiduokime gamtai“

Kalbėdama apie tai, kas auginant vaikus nepasiteisino, V. Šilinskienė prisimena norą, kad jie visada būtų švarūs ir tvarkingi.

„Labai to norėjau. Tai – ne. Mano vaikai buvo be proto laimingi, nes išbraidydavo visas balas, iškasdavo tešlas, pridarydavo visokių dalykų. Aš nebūdavau laiminga, bet... Vaikai turi elgtis kaip vaikai – žaisti, mėgautis, atrasti“.

Su trečiuoju vaiku, pasak edukologės, atsirado ir daugiau laisvės.

„Pastebėjau, kad aš daugiau visko daviau pirmosioms dukroms, o jauniausiąją augina aplinka, gamta ir sesės. Aš prižiūriu, kad viskas būtų gerai“.

Tėvai šiandien vis dažniau nerimauja, kad vaikai išsipurvins, susižeis ar pasigaus infekciją. V. Šilinskienė sako gana greitai nustojusi jaudintis dėl kiekvienos vaiko dėmės.

„Man labai greitai praėjo, kai pradėjo vaikščioti pirmoji – baigėsi mano tas noras, kad būtų graži, švari ir tvarkinga. Tu pamatai, kad tas vaikas dega pažinimu, dega noru atrasti, patirti, pajausti. Tai tiesiog leidi jam ir stebi iš šono, prižiūri, kad jis būtų saugus. To vaiko negąsdini“.

Jauniausia dukra mamai švaros temą netruko išspręsti savaip.

„Mano mažiausia varė mane iš proto, nes laižė absoliučiai viską: nuo darželio tvoros, suoliuko, smėlio. Tai atsiduokime gamtai, man atrodo. Gamta padarys taip, kad viskas būtų gerai“.

V. Šilinskienė ragina tėvus neužgožti natūralaus vaikų smalsumo ir nebandyti visko paaiškinti už juos.

„Svarbiausia yra leisti vaikui norėti, kad jis išliktų žingeidus. Tu turi vienu laipteliu būti atgal, o ne priekyje vaiko, kad jis vis eitų ir klaustų: „O kaip čia? O kaip dar? O kaip ten?“ Nereikia visko pakloti ant stalo. Reikia palikti erdvės vaikui klausti dar, kad jis norėtų tyrinėti, atrasti, norėtų daugiau“.

Itin svarbu – motyvacija mokyklai

Jeigu vaiką labiau domina skaičiai nei raidės, ji siūlo tiesiog sekti jo smalsumą.

„Aš tikrai nerčiau ten, kur vaikui įdomu. Kai natūraliai nuslops ir jis vėl parodys susidomėjimą raidelėmis, tada ir čiupsiu. Nereikia kišti per prievartą, juolab kai vaikui ketveri. Jeigu dabar pats gazas yra skaičiukai, tai ir valio“.

Prieš mokyklą, jos manymu, svarbiau ne papildomos pamokėlės ar korepetitoriai, o vaiko noras mokytis. Tėvų užduotis – nesukurti baimės.

„Labai svarbu, kad tėvai sakytų: kaip ten bus nuostabu, kiek tu daug sužinosi, kiek pažinsi, kiek atrasi. Yra didelė klaida sakyti: „Tu to nemoki, kaip tau bus sunku, kaip tau bus neįdomu.“ Tada vaikas į mokyklą eina su baimėmis. O jeigu sakai: „Nieko tokio, tu nueisi į mokyklą, sužinosi, išmoksi“, tada jis jos laukia“.

„Manau, darželio tikslas yra vaikui užauginti tą didelę motyvaciją, kad norėtų mokyklos“.

Ne mažiau svarbus, jos manymu, ir laisvas žaidimas. Tėvams ji siūlo neskubėti užpildyti kiekvienos vaiko nuobodulio akimirkos.

„Kad ateitų tas laisvas žaidimas, vaikas dar turi pasėdėti, pasinervinti ir paliūdėti, kad neturi ką veikti. Gali penkis kartus paklausti: „Mama, ką man veikt?“ O tu turi nenusileisti. Negriebti knygos, kaladėlės ir eiti su juo kažką daryti, o pasakyti: „Pagalvok. Tavo smegenims reikia duoti laiko, kad sugalvotų.“ Ir tada gimsta gražiausi dalykai. Kuo vaikas yra jaunesnis, jam tuo daugiau reikia to laisvo žaidimo“.

Augdamos kartu, jos dukros mokosi ir pačios spręsti tarpusavio konfliktus, todėl mama ne visada skuba įsikišti.

„Sesių konfliktai yra labai svarbūs tolimesniam gyvenimui, nes tai taip pat augina charakterį, kantrybę ir padeda ateity spręsti visas problemas. Tad visada duodu laiko savo dukroms pačioms išsispręsti tarpusavio konfliktus“.